Garsinės knygos ir radijo pjesės yra ypač svarbios regėjimo negalią turinčių žmonių kasdienybėje, jų mokslinėje veikloje, formuojant pasaulio ir žmonių suvokimą. Radijo išradimas ir garso įrašų sukūrimas pagimdė garsines knygas. Tokios knygos pirmą kartą buvo skaitomos per radiją, pristatomos diskuose, o praėjusio amžiaus 50-aisiais buvo dauginamos magnetinėse juostose ir pristatomos į bibliotekas bei specializuotas įmones, kuriose dirba aklieji ir silpnaregiai.
Tokios knygos į Uzbekistaną atkeliavo praėjusio amžiaus 60-aisiais, o 1970–2000 m. šimtai knygų buvo įgarsintos ir įrašytos į magnetines juostas. Atsiradus kompiuteriams, rašyti audio knygas tapo dar lengviau. Knygos pradėtos pristatyti kompaktiniuose diskuose. Tačiau tobulėjant technologijoms šis metodas greitai paseno; dabar knygos saugomos ir platinamos „flash drives“, telefono atmintyje ir interneto svetainėse.
Nepaisant istorinių garsinių knygų kūrimo etapų, regos negalią turintys žmonės turėjo eiti į bibliotekas, jas gauti garso formatu, skaityti ir grąžinti. Žmonės, kurie mokėjo naudotis kompiuteriu, šias knygas rinko į savo kompiuterius ir išdalino kitiems knygų mylėtojams. Šiandien audioknygos taip išpopuliarėjo, kad jų klauso visi visuomenės sluoksniai ir ne tik regėjimo negalią turintys žmonės.
Tačiau Uzbekistane vis dar nėra internetinės platformos, kuri apjungtų šias knygas akliesiems ir silpnaregiams skaitytojams. Jie turi atsisiųsti knygas iš „YouTube“, „Telegram“ ar senamadišku būdu, eidami į biblioteką ir atsisiųsdami jas į savo įrenginius. „YouTube“ platformoje yra daug audio knygų, tačiau kai romaną skaitai su malonumu, atsiranda reklamos ir sugadina knygos klausymo malonumą. Be to, nėra platformos, kuri suteiktų galimybę ieškoti knygų pagal žanrą, autorių ar kalbėtoją. Šiuo atžvilgiu mūsų komanda sukūrė „KitobPlus“ (rusų kalba „KnigaPlus“ reiškia „prieinama knyga“).