Užaugau mažame Sicilijos miestelyje, esančiame už kelių kilometrų nuo Agridžento, didžiojo Pirandello, kuris yra vienas mano mėgstamiausių rašytojų, namų, nors buvau siaubingas skaitytojas.
1999 metais atvykau į Romą tęsti psichologijos studijų ir, įsimylėjęs šį miestą, nusprendžiau likti ten gyventi visam laikui (nepaisant siaubingos gyvenimo kokybės!).
Šiuo metu dirbu administracijos darbuotoja, o laisvalaikiu atsiduodu rašymui, savo didžiulei aistrai ir rūpesčiui.Tiesą sakant, rašymas man padeda išsivaduoti iš gyvenimo įtampos ir suteikia kūrybinį impulsą, kuris numalšina pyktį ir baimes.
Pradėjau rašyti noveles, įkvėptas tikrų gyvenimiškų istorijų, 11 metų dirbęs senelių namų pagalbininku, istorijų man tikrai netrūko!
Kartais jaučiuosi kaip didelėse kapinėse, ankstesniame darbe daug žmonių lydėdavau į mirtį ir rašymas apie juos, taip pat išsiskyrimo skausmo išvarymas man atrodo būtinas veiksmas, norint ir toliau gyventi.
Visada maniau, kad nemėgstu poezijos, o vietoj to jau porą metų rašau piktus eilėraščius – tai mano būdas išreikšti nesutikimą su vienarankiu vyru, kuriam nesijaučiu priklausantis. Tačiau mano eilėraščiuose visada skamba kritinio mąstymo raginimas ir drąsa kovoti už pagarbą savo teisėms ir visų pirma už laisvę.