Blausiai apšviestose mahjong salono įdubose, tarp laukimo miglos, stovėjo vienišas stalas, žadinantis poetinių Šekspyro apmąstymų dvasią. Nusidėvėjusios plytelės, kaip didžiosios dramos veikėjai, šnabždėjo pasakojimus apie kovas ir laimėtus turtus. Mahjong Solitaire, intelekto ir strategijos žaidimas, atsiskleidė prieš mane kaip kruopščiai sukurtas sonetas, kiekvienas juda po subtilų eilėraštį paveikslo gobelenuose.
Drebančiomis rankomis apžvelgiau stalą – plytelių jūrą, susimaišiusią į kerintį šokį. Įmantrūs raštai, primenantys įmantrius Šekspyro siužetus, paskatino iššifruoti jų paslaptis. Kaip žaidėjas gyvenimo scenoje, aš pradėjau apreiškimo kelionę, ieškodamas paslėptų ryšių, palaidotų šiame mįslingame galvosūkyje.
Su kiekvienu riešo brūkštelėjimu plytelės krisdavo ant stalo, tarytum sužavėjusios publikos plojimai. Tai buvo protų mūšis, kuriame strategija susidūrė su intuicija ir tik patys gudriausi galėjo pretenduoti į pergalę. Šekspyro dvasia vedė mane, primindama nesenstančią jo žodžių išmintį, kai naršiau sudėtinguose žaidimo posūkiuose.
Pradėjus gaminti degtukus ir dingus plytelėms, orą užliejo triumfo ir netikrumo jausmas, atkartojantis poetinę Šekspyro tragedijos įtampą. Abejonės susipynė su ryžtu, ir aš veržiausi į priekį, pasiryžęs įveikti mano kelyje esančius iššūkius. Lentelė pasikeitė ir atskleidė triumfo lentelę, liudijančią, kad ištvermės ir įgūdžiai, kurių reikia norint išnarplioti šią sudėtingą galvosūkį.
Mahjong Solitaire, tarsi paties Bardo sukurtas sonetas, pavergė mano pojūčius ir įkvėpė dvasią. Kai išėjau iš salono, skambėjo plytelių aidas, melodingas priminimas apie nueitą kelionę, kurioje Šekspyro išminties šnabždesiai susitiko su žaidimo jauduliu.
Programos, veikiančios neprisijungus