Diena ėjo į pabaigą. Kotryna ėmė busti. Jos nosyje, kaip visada, keletą dešimtmečių atsimerkus, buvo drėgnas rūsio kvapas. Jai tai nelabai trukdė, ji jau buvo įpratusi, tačiau pabudusi visada tai pastebėjo. Ji gyveno mažame kambaryje apleisto namo rūsyje. Anksčiau čia gyveno benamis, todėl kambaryje buvo keletas baldų, o sienos iš dalies buvo padengtos senais, susidėvėjusiais tapetais, už kurių kartais girdėdavosi vabzdžių ošimas. Visiškai pabudusi Kotryna išsitiesė kaip katė ir atsisėdo ant čiužinio. Ji nežinojo, ką veiks šiandien. Kraujo troškulys, kurio ji kartais turėjo, dabar jai nelabai trukdė. Praėjusią naktį ji išvyko į medžioklę, o dabar artimiausias dienas galėjo gyventi ramiai. Šiek tiek pasisukusi į kairę, ji pastebėjo, kad dabar kambaryje ji ne viena - šalia sėdėjo katė, įdėmiai nukreipusi akis į Kotryną. Catherine labiau nei bet kas šiame pasaulyje mylėjo kates, ji jomis pasitikėjo. Jos gyvenime jų buvo daug, o jos gyvenimas jau tęsėsi beveik penkis šimtus metų. Catherine jau seniai nebesuteikia jiems vardų, nes jei suteiksi katei vardą, tu prisiriši ir vėliau bus sunkiau juos pamesti. Atsistojusi ant letenų, katė išsitiesė, kaip ir Kotryna, ir nuėjo prie jos. Tu ir aš panašūs - pasakė Kotryna ir taip pat atsistojo. Prieš kitą mūsų gyvenimo dieną eikime, jau tamsu. Atėjo laikas išeiti į lauką. Jiedu patraukė link išėjimo.
Programos, veikiančios neprisijungus