1950-aisiais ir 1960-aisiais daugelis menininkų į savo darbus pradėjo įtraukti matematines teorijas, mokslinius tyrimus ir spalvų teoriją, o kai kurie vaizdams kurti pradėjo naudoti kompiuterius. Šie menininkai į žiūrovą žiūrėjo ne kaip į pasyvų stebėtoją, o kaip į aktyvų dalyvį, bendraujantį su menu realiu laiku ir erdvėje. Jo darbai dažnai sukelia sudėtingus regėjimo pojūčius, kuriuos aktyvuoja stebėtojo formos, spalvos ir rašto suvokimas. Kartais šis efektas sustiprėja įtraukiant kinetinius elementus, kurie sukuria tikrus ar numanomus judesius. Šiuo laikotarpiu atsirado Op Art – Optical Art trumpinys. Su šiuo judėjimu susiję menininkai sujungė paprastas linijas, geometrines formas ir ryškias spalvas, kad sukurtų optinius efektus ir iliuzijas. Maždaug tuo pačiu metu kinetinių menininkų banga naudojo variklius, judančius elementus, energijos šaltinius ir auditorijos sąveiką, kad mestų iššūkį menui kaip statinei formai. Šie du judesiai buvo istoriškai susiję, abiejose srityse dirbo daug menininkų, tačiau jie taip pat turėtų būti vertinami kaip savarankiški metodai, dėl kurių atsirado daug įvairių meno kūrinių – nuo griežtos geometrijos ir taisyklingų ritmų iki organiškesnių formų ir chaotiškų konstrukcijų. , kartais prisijungia prie akivaizdžiai priešingų idėjų. „Dynamic Eye“ apžvelgia operos ir kinetinės meno iškilimą pasauliniu požiūriu. Jis sujungia menininkus, glaudžiai susijusius su šiais judėjimais, taip pat jų pirmtakus, ir sujungia juos su lygiagrečiais judėjimais ir praktika, kurios tuo metu dažnai buvo rodomos kartu dėl jų bendrų temų ir formalių rūpesčių. Ši paroda paliečia svarbias menininkų grupes, pasirinkusias dirbti kartu, taip pat parodos, kurios buvo pagrindinės op ir kinetinės meno raidos. Užuot laikęsi griežtos chronologijos, parodoje op art ir kinetinis menas performuluojami kaip skirtingų epochų, geografijų ir kultūrinių kontekstų menininkų perimtos tendencijos. Juos dalijasi gilus susidomėjimas žiūrovo žvilgsnio ir suvokimo skatinimu, meno perkėlimu į naujas dimensijas.