Nietzsche taip pat siekia žymių Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Italijos kultūros lyderių, kurie, jo manymu, pasižymi panašiomis savybėmis. Nietzsche giria Cezarį, Napoleoną, Gėtę, Tukididą ir sofistus kaip stipresnius ir sveikesnius už visus šiuos tariamus kultūrinio dekadanso atstovus. Knygoje paskutinis ir reikšmingiausias Nietzsche's siekis apibūdinamas kaip visų vertybių perkainojimas ir pateikiama antikos perspektyva, kurioje romėnai, jei tik literatūros srityje, triumfuoja prieš senovės graikus. Knygą sudaro dvylika skyrių.
Daugelis Platono teorijų, ypač susijusių su buvimu ir tapsmu, formų pasauliu ir pojūčių klaidingumu, Nietzsche atmeta. Tiksliau, jis atmeta Platono poziciją, kad reikia neigti jusles. Tai asmeninio dekadanso požymis, prieštaraujantis Nietzsche's idėjoms apie žmogaus spindesį. Nietzsche vartoja terminą „dekadence“, kad apibūdintų energijos praradimą ir silpnumo šventimą. Nietzsche’s teigimu, jei žmogus priima neapykantą gamtai, o vėliau ir jusliniam pasauliui – gyvųjų pasauliui – priimdamas nejuslinį, nekintamą pasaulį kaip pranašesnį, o juslinį – kaip prastesnį. Nietzsche's teigimu, tik silpnas, ligotas ar niekšiškas žmogus turėtų tokį įsitikinimą.