Kur mano gražioji mergelė? Neatsimenu, kas atsitiko, tik žinau, kad nebesu su ja. Oras teka manyje, akies mirksniu, mano kūnas pakyla, tada pasiekiu tašką, kai oras verčia mane apsisukti, dabar mano vaizdas apverstas aukštyn kojomis; tamsus urvas užpildytas deimantų ir metalų blizgučiais, taip blankiais, kad viskas papilkėja. Uolėtas reljefas tampa mano dirvožemiu, mano kojos krenta ant žemės, pažvelgiu į viršų, o gale gulinčios gražios rožės šviesos spindulys apšviečia mano kelią.