Naujasis Testamentas Naujasis Testamentas
Krikščioniškoji Biblija yra sakralinių krikščioniškų tekstų rinkinys. Šie įvairūs tekstai nuo seniausių laikų vadinami tik knygomis, nes žodis „Biblija“ yra graikų kalbos žodžio „biblos“ daugiskaita.
Jis skiriasi nuo tanakų, kuris yra sakralus judaizmo tekstas ir turbūt minimas tuo pačiu „Biblijos“ pavadinimu, ypač hebrajų Biblijos versijose. Jo knygos yra pirmoje krikščioniškosios Biblijos dalyje pavadinimu „Senasis Testamentas“.
Krikščioniškoji Biblija yra padalinta į dvi dalis, būtent Senąjį Testamentą ir Naująjį Testamentą. Senajame Testamente yra raštų, parašytų prieš Jėzų Kristų, o Naujojo Testamento knygos buvo parašytos po jo.
Senasis Testamentas
Senojo Testamento knygos iš esmės yra hebrajų Biblijos knygos, nors krikščioniškos konfesijos šiek tiek skiriasi. Tai buvo tai, kad krikščionybės laikais judaizmas skyrėsi knygose, laikomose šventaisiais tekstais. Ši problema buvo pašalinta iš 80 m. Po Kr., Kai žydų mokslininkai Jabneh (Jamnia) užėmė tvirtą poziciją prieš Jėzaus pasekėjus.
Tuo metu krikščionys jau buvo įpratę prie II amžiuje pr. Kr. Išversto šventojo teksto graikiškos versijos, žinomo kaip Septuagintas, ir turėjo daugybę knygų, kurių originalas nėra hebrajų ar aramėjų kalba, ar parašytas tiesiogiai graikų kalba. .
Taigi krikščioniškoje Biblijoje buvo 7 knygos (dvi iš makabiečių, Joshua bin Shira, Išmintis, Tobitas, Judith ir Baruchas, taip pat Estherio ir Danielio dalys), kurių žydai nepriėmė.
Martynas Lutheris atmetė 7 knygas XVI amžiuje, vėliau dauguma protestantų, tačiau katalikų ir stačiatikių bažnyčia jas vis dažniau naudoja Deuteronomijos vardu.
Naujasis Testamentas
Yra 27 Naujojo Testamento knygos. Pirmosios keturios yra keturios Evangelijos, kuriose yra Jėzaus gyvenimo istorijos, veiksmai ir žodžiai.
Kiti yra Apaštalų darbai, Apaštalų laiškai, ypač apaštalas Paulius, ir Jono Apreiškimas.